Lisabonos (Portugalija) paveldosaugininkai neapsižiūrėjo – penkiasdešimtaisiais statyto banko Vienos stiliaus interjeras jau buvo praktiškai sunaikintas. Banko pastatą įsigijęs kitas bankas, ketindamas visiškai pertvarkyti kolonijinio Portugalijos turto saugyklą, be skrupulų “išrengė” prabangų istorinį interjerą ir ėmė ręsti dar vieną "euroremontą". Liko tik kelios originalios detalės, kurioms naujai atlikti darbai orumo neteikė. Architektai Ricardo Carvalho ir Joana Vilhena atvykę į “nusikaltimo vietą” matė tik vieną kelią pastatui sugrąžinti kiek įmanoma autentiškesnę dvasią – sunaikinti bet kokius naujadarus ir originalias detales eksponuoti destrukciniame kontekste.

Architektūrinio kriminalo erdvė įgavo naują prasmę, kai buvo nuspręsta šiose patalpose įrengti MUDE – Mados ir Dizaino Muziejų//Museu do Design e da Moda. Į pagalbą pakviesti architektai nematė prasmės dirbtiniais būdais bandyti atkurti istorinę pastato dvasią, todėl pasiūlė eksponuoti atviro betono konstrukcijas bei išsaugoti originalų marmurinį banko aptarnavimo stalą-barą, nusidriekiantį per visą pirmojo aukšto erdvę.

Apsibrėžę pirmines estetines ir moralines nuostatas, architektai išsikėlė sau du tikslus: šviesos paviršiais dematerializuoti “suluošintas” sienas ir pastarąją užduotį įgyventi netikėtai panaudojant itin siaurą medžiagų paletę. Pirmiausia architektai pastato branduolį apjuosė besiūliu “šviesos kaspinu”, pagamintu iš elastinio kopolimero audinio, įprastai naudojamo pakabinamoms luboms įrengti komercinės paskirties patalpose.

Apšviestas iš vidaus fluorescencinėmis lempomis, “kaspinas” veikia kaip pagrindinis dirbtinės šviesos šaltinis šioje patalpoje.

Kitos interjere naudojamos medžiagos “atkeliavo” iš statybų aikštelės realijų. Išorines sienas iš vidaus architektai uždengė penkiasluosniu apsauginiu audiniu, kuris statybose naudojamas kaip apsauginė užtvara. Vietoj įprastos ryškios oranžinės spalvos, audinys nudažytas baltai.

Parodų erdvėse – išskirtinė šviesos kokybė. Muziejus įsikūręs visame pastate, todėl šviesa į dideles erdves patenka iš visų keturių pusių. Langų gausa lankytojui leidžia puikiai justi miesto pulsą. Pagrindiniai dirbtinės šviesos skleidėjai – gigantišku šviestuvu paverstas lifto blokas ir naujos lateksu aptaisytos pertvaros.

Nauji ekspozicijos baldai taip pat sukonstruoti laikantis statybų aikštelės įvaizdžio – europaletės panaudotos objektų eksponavimui, grindys išdažytos šviesą atspindinčiais gatvių dažais.

Tokiame destrukciniame “lendskeipe” įsikūrė kėdės pagal Eames’us, John’o Galliano kurtos suknios, LeCorbusier baldai ir kiti išskirtinės istorinės ir meninės vertės mados ir dizaino objektai.

Kol kas lankytojams atverti tik du pirmieji aukštai. Šiuo metu architektai Ricardo Carvalho ir Joana Vilhena ruošia ekspozicijų erdves kituose aukštuose, kur turėtų sutilpti visa verslininko Francisco Capela mados ir dizaino objektų kolekcija. Į pensiją išėjęs verslininkas per savo gyvenimą sukaupė daugiau nei 3000 objektų, kuriuos už simbolinę kainą pardavė miestui, o pats įsitaisė MUDE direktorių ložėje.

________________

Projekto autoriai: Joana Vilhena, Ricardo Carvalho

Bendraautoriai: José Maria Rhodes Sérgio, José Roque, Francisco Costa e Sebastião Taquenho

Užsakovai: Museu do Design e da Moda // Lisabonos miesto savivaldybė

Vieta: Rua da Augusta, Lisabona, Portugalija

Bendras plotas: 2634 m2

Realizacija: 2009 m.

Fotografijos: Fernando Guerra/ FG+SG // http://fernandoguerra.com/

Plačiau apie autorius: http://www.rcjv.com

archinaut.lt dėkoja architektų biurui Ricardo Carvalho + Joana Vilhena už itin geranorišką pagalbą, rengiant šią publikaciją // archinaut.lt agradece ao atelier Ricardo Carvalho + Joana Vilhena pela sua colaboração e ajuda na preparação desta publicação

________________

Parengė: Eglė Bazaraitė